Vakar šventėme Visų šventųjų dieną – matome, kiek yra šventųjų, ir kai skaitai jų gyvenimus, kokie jie įvairūs! Jie globoja įvairiausias sritis, veiklas - apsaugo nuo gaisrų, ligų, epidemijų, nelaimių jūrose, saugo gamtą, ir pan. Beveik visos mūsų gyvenimo sritys yra „prižiūrimos” šventųjų – jie yra mūsų užtarėjai vienoje ar kitoje veikloje. Toks yra ir šv. Hubertas. Šv. Huberto minėjimo tradicija sena, jau nuo VIII a. Europoje, ypač Belgijoje, Nyderlanduose, ėmė plisti šio šventojo kultas. Pagal Vakarų Europos Bažnyčios tradiciją, jis tapo medžiotojų globėju. O mes tą dieną Vilniuje minime antrą kartą; norisi atgaivinti senąsias Europos tradicijas. Nežinau, ar buvo šv. Hubertas tarpukario Lietuvoje minimas, bet Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, po Krikšto priėmus krikščionybę, iš Vakarų buvo perimtos ir krikščionių tradicijos. Mes žinome, kad lietuviai buvo labai aktyvūs medžiotojai, turėjo tikrai gražių tradicijų, tačiau tarybiniais metais, po sovietų okupacijos, ta krikščioniška tradicija praktiškai buvo numarinta.
Norisi, kad medžiotojai atkreiptų dėmesį į savo globėją. Ir tai nereiškia, kad jei yra globėjas, galime daryti, ką norime, galime daryti negerus darbus, nes jis mus užtars. Šiais laikais šv. Hubertas ypač reikalingas, ir būtent medžiotojams, kad jie geriau suprastų, kokią atsakomybę jie turi mūsų krašte – ne vien puoselėti gražias krikščioniškas medžioklės tradicijas, bet ir rūpintis gyvūnais, dėkoti Dievui už kūriniją, už gamtą, už žvėris ir suprasti, jog tai yra Dievo dovana mums, kad mes turime ateiti ne kaip žudikai, o kaip Šventajame Rašte pasakyta – kaip kunigaikščiai, nes Viešpats sako – eikite ir užvaldykite gamtą, nes gamta ir žvėrys turi tarnauti žmogui.
